Gegužės 8 dieną 4b klasės mokiniams penktadienio pamokos virto tikru nuotykiu po atviru dangumi.
Vos rytinei saulei pakilus virš medžių viršūnių, leidomės į žygį po Vilkijos apylinkes. Linksmai klegėdami ir kupini geros nuotaikos aplankėme Jaučakių piliakalnį, nuo kurio atsivėrė gražūs, pavasariu alsuojantys vaizdai į mišką, o vėliau keliavome Nemuno link. Nors diena nelepino šiluma – dangumi gainiojosi vėjas, o stiprūs jo gūsiai vis bandė sulėtinti mūsų žingsnius, gera nuotaika nė akimirkai nedingo. Nusileidę į Nemuno slėnį, pasijutome daug jaukiau. Tarp žaliuojančių panemunės karklų vėjas jau nebeatrodė toks piktas, o upės ramybė tarsi apkabino mus tylia pavasario gaiva. Kelias vinguriavo per bundančius miškus, kuriuose švelniai ošė medžiai, čiulbėjo paukščiai, o gaivus pavasario oras tarsi pripildė mus naujų jėgų. Grožėjomės gamta, stebėjome besiskleidžiančią žalumą ir džiaugėmės kiekvienu nueitu žingsniu.
Žygio metu ne tik keliavome, bet ir skaičiavome – matavome nueitą atstumą, žygiavimo greitį bei laiką, per kurį įveikėme net dvylika kilometrų. Tai buvo tikras ištvermės išbandymas, tačiau nė vienas nepritrūkome ryžto ir geros nuotaikos.
Pasiekę Nemuno krantą, užkūrėme spragsintį laužą. Jo šiluma ir dūmų kvapas sukūrė jaukią stovyklavimo nuotaiką. Kepėme dešreles ir zefyrus, o Oskaro mamos paruošti kukurūzai tapo tikru dienos gardėsiu – kvapnūs, šilti ir nepaprastai skanūs.
Namo grįžome pavargę kur kas mažiau nei rudenį vykusio žygio metu, nors šįkart įveikėme dar ilgesnį atstumą. Atrodo, kad per šiuos mokslo metus tapome stipresni ir ištvermingesni. Šie dvylika kilometrų mums tapo ne sunkumu, o smagiu nuotykiu, kupinu draugystės, juoko ir gražių pavasario akimirkų.
4b klasės mokiniai ir jų mokytojas Liutauras
