Spalio 31-oji, Helovino išvakarės, Iab klasės moksleiviams tapo diena, pripildyta istorijos šnaresio, gamtos didybės ir džiuginančio, šiek tiek gąsdinančio, nuotykių jaudulio. Lygiai 8 valandą ryto, dar neprabudusius miestus gaubiant šviesai, pajudėjome Anykščių link – legendomis ir ramybe alsuojančio krašto.
Mūsų kelionė prasidėjo nuo susitikimo su gamtos milžinu – Puntuko akmeniu. Šilelio apsuptyje dunksantis galiūnas, apipintas legendomis apie velnią ir lakūnus, privertė mus nutilti ir pajusti amžių tėkmę. O šalia, aukštai medžių viršūnėse, laukė iššūkis – Medžių lajų takas. Pakilus virš ošiančio Anykščių šilelio, atsivėrė kvapą gniaužiantis vaizdas: auksiniai rudenio lapai, Šventosios upės vingiai, tolumoje dunksančios bažnyčios smailės. Tai buvo akimirka, leidusi pasijusti pasaulio viršuje.
Nusileidę ant žemės, pasinėrėme į geležinkelio istoriją. Prie Siauruko stoties mus pasitiko edukatorė, kurios pasakojimas nukėlė į laikus, kai pirmasis traukinukas traukė per Lietuvą. Mažas, bet galingas lokomotyvas ir bėgių šnaresys atgaivino praeitį, o senosios stoties sienos dar saugojo pirmųjų keleivių ir mašinistų šurmulį. Tai buvo gyva istorijos pamoka ant senojo geležinio kelio.
Popietė priklausė Helovinui. Persikėlėme į Siaubo parką – tamsos ir pramogų karalystę. Čia edukacija užleido vietą linksmybėms: nuo kvapą gniaužiančių atrakcionų, skraidinančių iki dangaus, iki nuotaikingų užsiėmimų. Aplink šmėžavo personažai – išdaigininkai ir siaubo pasakų herojai, priversdami juoktis ir šiurpti vienu metu. Siaubo kambarys išbandė drąsiausius, o linksmosios supynės ir karuselės leido atsipalaiduoti po įspūdžių kupinos dienos. Šėlsmas ir juokas nedingo iki pat vakaro.
Saulei nusileidus ir tamsai užklojus Anykščius pasakojimų ir nuotykių skraiste, 21.00 valandą, pavargę, bet kupini neišdildomų įspūdžių, grįžome namo. Tai buvo diena, kurioje susipynė Lietuvos grožis, istorijos išmintis ir jaunatviška, šiek tiek pašėlusi, Helovino dvasia.
Klasės auklėtojos Ligita ir Kristina
